Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimai

Šis pereinamasis laikotarpis galėjo būti pratęstas tik kartą ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui. 2011 m. balandžio 30 d., pasibaigus numatytam septynerių metų pereinamajam laikotarpiui,Lietuva pasinaudojo numatyta galimybe ir paprašė pratęsti pereinamąjį laikotarpį dar trejiems metams. Prašymas buvo patenkintas. Pereinamasis laikotarpis baigiasi 2014 m. balandžio 30 d. Kitokių sutartinių nuostatų, leidžiančių Lietuvai dar kartą pratęsti pereinamąjį laikotarpį, nėra numatyta.

Pažymėtina tai, kad kitų ES valstybių narių privatūs ir juridiniai asmenys gali pasiūlyti kur kas didesnę Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės kainą, tuo sumažindami Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų galimybes šią žemę įsigyti. Tuo būdu Lietuvos žemdirbiams sudaromos nesąžiningos konkurencinės sąlygos kitų ES valstybių atžvilgiu. Nesant teisinių galimybių pratęsti pereinamojo laikotarpio, ribojančio žemės ūkio paskirties žemės ir miškų įsigijimą kitų valstybių narių subjektams, tačiau siekiant turimomis teisinėmis priemonėmis maksimaliai apsaugoti Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojų interesus, taip pat skatinant žemės valdų struktūrų gerinimą, siekiant užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą žemės ūkio veiklai, tikslinga teisės aktuose įtvirtinti papildomus saugiklius, kad žemės ūkio paskirties žemę įsigytų tik žemės ūkio veiklą vykdyti, žemės ūkio produktus Lietuvoje gaminti ketinantys asmenys, kartu įtvirtinant administracines priemones (administracinę atsakomybę už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą), kad įstatymu nustatyti reikalavimai neliktų tik deklaratyviomis nuostatomis.

Pažymėtina, kad papildomų saugiklių dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo taikymo praktika yra plačiai paplitusi ir daugelyje užsienio valstybių.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija parengė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimolaikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektas). Įstatymų projekto tikslas – riboti asmenų, nedirbusių žemės ūkyje ir neketinančių verstis žemės ūkio veikla, žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo galimybes, kad būtų išsaugoti dirbamos žemės plotai, vietinių gyventojų galimybė pasilikti gyventi ir užsidirbti kaime.

Įstatymo projektu siūloma apriboti asmenų, galinčių pirkti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje, subjektų ratą. Siūloma nustatyti, kad žemę galės įsigyti tikne mažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdę:

–buhalterinę apskaitą tvarkę fiziniai asmenys,kurie Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravę ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą;

– juridiniai asmenys – žemės ūkio produktų gamintojai,kurių metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, ir kurių ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas.

Žemės perleidimo sandoriui siūloma prilyginti juridinio asmens perleidimo sandorį, jei šis juridinis asmuo valdo daugiau kaip 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, taip patakcijų (dalių, pajų) perleidimo sandorį, kurį sudarius akcijų (dalių, pajų) įgijėjas tampa daugiau nei 25 procentų minėto juridinio asmens akcijų (dalių, pajų) valdytoju.

Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti žemės ūkio produktų gamybos minimalų dydį, siekiant riboti galimybę supirkti žemės ūkio paskirties žemę ne žemės ūkio veiklai. Įsipareigojimas 10 m. įsigytą žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai padės užtikrinti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemės, yra pasiruošęs užsiimti žemės ūkio veikla ir žemę naudoti pagal paskirtį. Šios nuostatos kartu su griežtesniu susijusių asmenų apibrėžimu padėtų užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė nebūtų superkama kaip bet kuris kitas nekilnojamasis turtas investavimo, perpardavimo už didesnę kainą, rinkos monopolizavimo tikslais. Siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo (fizinis ar juridinis) būtų laikomas susijusiu su kitu juridiniu asmeniu, jeigu jis tiesiogiai ar netiesiogiai (per kitus asmenis) valdo daugiau kaip 25 procentus balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime.

Įstatymų projektu taip pat siūloma nustatyti atsakomybę už prisiimtų įsipareigojimų naudoti žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai nevykdymą. Baudos dydį siūloma nustatyti panašų į vieno hektaro žemės ūkio paskirties žemės vidutinę rinkos kainą (2013 m. ji buvo apie 8 tūkst. Lt).

Be to, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti leidimų pirkti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo institutą. Leidimus išduodančias komisijas sudarytų savivaldybės administracijos atstovai, seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūnas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, vietos bendruomenių atstovas ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. Tokiu atveju vietos bendruomenės galėtų prisidėti prie to, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų įsigyjama tų asmenų, kurie naudos ją būtent žemės ūkio veiklai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Teisingumo Teismo pasisakymus, kur jis yra pažymėjęs, kad valstybė narė tam tikrais atvejais gali pateisinti reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemę, pvz., Ospelt byloje (Byla C-452/01 Margarethe Ospelt v Schloessle Weissenberg familienstiftung, 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimas) jis pripažino, kad reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę galima pateisinti šiais pagrindais: „<...> žemės ūkio bendruomenių apsauga, žemės nuosavybės pasiskirstymo išlaikymu <..>“.

Pažymėtina, kad siūlomi nustatyti reikalavimai (taip pat ir reikalavimas nemažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą) netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjami pirmieji 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, taip pat, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, reikalingi nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. Reikalavimų ir leidimų netaikymas dėl pirmųjų 5 ha žemės ūkio paskirties žemės sudaro galimybę asmenims, pvz., jauniesiems ūkininkams, įeiti į žemės ūkio veiklos rinką.

Primename, kad šiuo metu galiojančiame Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ūkio veiklą vykdantiems asmenims, tačiau neatsiradus tokių asmenų, išlieka galimybė žemės ūkio paskirties žemę įsigyti ir kitiems asmenims (tiek Lietuvos, tiek kitų valstybių subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus).

Nors žemės ūkio paskirties žemė šiandien yra vienintelis ir pagrindinis žemės ūkio produkcijos gamybos šaltinis, galiojantys teisės aktai leidžia įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti savo nuožiūra: dirbti pačiam, nuomoti ar perleisti tretiesiems asmenims, keisti paskirtį ir naudoti kitoms reikmėms ar tiesiog išlaikyti kaip nekilnojamąjį turtą. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas žemės ūkio veiklai tiesiogiai susijęs ir su verslo žemės ūkyje sąlygų gerinimu, su darbo vietų kaimo gyvenamosiose vietovėse kūrimu, todėl svarbus vietos gyventojų dalyvavimas formuojant ir reguliuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką. Galiojančiais teisės aktais nėra numatyta jokių priemonių, įgalinančių vietos gyventojus daryti įtaką žemės ūkio paskirties žemės rinkai.

Pagal šiuo metu galiojančio Įstatymo 4 straipsnio 4, 5, 6 ir 9 dalių nuostatas apibrėžiant susijusių asmenų sąvoką vartojamas terminas „balsų dauguma“, reiškiantis turėjimą daugiau kai ½ balsų, suteikiančių teisę balsuoti juridinio asmens dalyvių susirinkime.

Įstatymo projektą galite rasti čia: