Diskutuota dėl Lietuvos žemės ūkio strategijos

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Aušra Melnikienė posėdžio metu pristatė instituto pasiūlymus dėl Lietuvos nacionalinės žemės ūkio strategijos po 2013 metų. A. Melnikienė teigė, jog daugelyje šalių ūkininkavimas sulaukia ypatingo valstybės dėmesio. Valstybės įgyvendina įvairias paramos ūkininkams priemones ne tik dėl ekonominės žemės ūkio reikšmės: gyventojų aprūpinimo kokybišku maistu, atsinaujinančiais energijos ištekliais, žaliava tekstilės, chemijos ir farmacijos pramonei. Ne mažiau svarbus yra ūkininkų vaidmuo socialinėje kaimo ir visos valstybės raidoje. Nuo seno ūkininkai kūrė tradicijas ir puoselėjo papročius. Jų dėka šiandien išliko etnografinis paveldas, o senieji amatai puošia modernią buitį. Kaime gyva bendruomeniškumo ir pagalbos kaimynams tradicija. Valstybės politika yra siekiama remti užimtumą kaime ir mažinti turtinę diferenciaciją, kadangi ūkininkavimas yra smulkaus ir vidutinio verslo kitose srityse atitikmuo, o kuo didesnis vidurinysis sluoksnis kaime, tuo mažesnė socialinių konfliktų visuomenėje rizika.

Aptardama dabartinę situaciją Lietuvos žemės ūkyje A.Melnikienė teigė, jog 2010 metų žemės ūkio surašymo duomenys rodo, kad vidutinis ūkio dydis Lietuvoje auga – per 7 metų laikotarpį vidutinis ūkio dydis išaugo nuo 9,2 iki 13,8 ha. Lietuvos žemės ūkio subjektų struktūra kinta ryškios poliarizacijos kryptimi: sparčiai mažėja vidutinių ūkių dalis ir jų valdomas žemės plotas, auga didžiųjų ūkių dalis ir jų valdomas žemės plotas. Tuo tarpu ūkininkų amžiaus situacija prastėja: 2010 metais žemės ūkio ir kaimo valdų valdytojų, kurie valdo daugiau kaip 100 ha žemės ir yra darbingo amžiaus, skaičius tesiekė 1519 (tai sudarė tik 0,9 proc. visų darbingo amžiaus žemės ūkio ir kaimo valdų valdytojų), o valdytojų, kurie valdo nuo 50 iki 100 ha ir yra darbingo amžiaus - 2429 (tai sudarė tik 1,5 proc. visų darbingo amžiaus žemės ūkio ir kaimo valdų valdytojų). Taigi, Lietuvos ūkininkai sensta, o jų pakeisti nėra kam.

Kalbėdama apie atskirus sektorius A.Melnikienė pabrėžė, jog Lietuvos gamtinės sąlygos yra labiau palankios gyvulininkystei plėtoti, ir ši šaka nuo seno buvo viena svarbiausių žemės ūkio specializacijos krypčių, todėl Lietuvoje vyravo mišrūs ūkiai. Pastaraisiais metais gyvulininkystės sektoriuje atsiskleidė neigiamų tendencijų: 2010 metais, palyginti su 2005 metais, gyvulių skaičius sumažėjo 9,4 proc., mažėjo ir gaminamos produkcijos apimtys – 2010 metais, palyginti su 2005 metais, mėsos gamybos apimtys sumažėjo 7,3 proc., pieno – 6,7 proc. Mažėjantis gyvulių skaičius rodo, kad mažėja ūkininkų suinteresuotumas plėtoti gyvulininkystę. Paramos iš ES fondų finansavimas yra nepalankus gyvulininkystės sektoriui – tiek naujai besikuriantiems mėsinės galvijininkystės ūkiams, tiek ūkiams, norintiems plėsti gyvulių bandas. Mažėjantis gyvulių skaičius rodo, kad mažėja ūkininkų suinteresuotumas plėtoti gyvulininkystę. Gyvulininkystės verslas, palyginti su augalininkyste, yra mažiau patrauklus, kadangi jam reikia daugiau darbo išteklių, darbo procesas nepertraukiamas, nelieka laiko ne tik užsiimti kita veikla, bet ir poilsiui. Gyvulininkystės ūkiai sukuria žymiai mažiau pajamų, nei augalininkystės, o aplinkosauginiai reikalavimai yra žymiai griežtesni, nei augalininkystės sektoriui.

A.Melnikienė iškėlė ir kitas problemas: kooperacijos plėtra nėra pakankama, o maisto tiekimo grandinėje nuo lauko iki stalo maisto produktų pramonės ir mažmeninės prekybos grandys yra labai koncentruotos, todėl žemdirbiai ir vartotojai neturi galių daryti joms įtaką. Siekiant patenkinti vartotojų poreikius ir didinti mažųjų ūkių gyvybingumą, būtina tiesioginių pardavimų plėtra.

Šioms problemoms spręsti A.Melnikienė pasiūlė Žemės ūkio strategiją, kurios tikslas – padėti Lietuvos žemdirbiams sukurti pelningą ir į ilgalaikę perspektyvą orientuotą verslą, pagrįstą moderniomis gamtą tausojančiomis technologijomis ir iš kartos į kartą perduodamomis ūkininkavimo tradicijomis, kuris patenkintų vietos rinkos paklausą žemės ūkio produktams ir užtikrintų eksporto plėtrą. Strategijoje turėtų būti numatyta didinti smulkiųjų ir vidutinių ūkių gyvybingumą ir ūkiuose sukuriamą pridėtinę vertę, diegiant inovacijas ir skatinant žinių perdavimą. Taip pat turėtų būti skatinama plėtoti gyvulininkystę, žemės ūkyje racionaliau panaudojant šalies gamtinius ir žmogiškuosius išteklius, kurti ir išsaugoti darbo vietas ūkininkų ūkiuose, įvairinant veiklą bei skatinti žemės ūkio ir maisto produktų tiesioginius pardavimus ir gamintojų integraciją į maisto tiekimo grandinę.

ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas posėdžio metu pažymėjo, jog didesnį dėmesį reikia skirti žemės ūkio gamybai, ypač jos perėjimui į perdirbimą ir prekybą. “Žemės ūkio gamyba negali apsiriboti tik karvės pamelžimu, į ją įeina ir sūrio išspaudimas, ir jo pardavimas” – kalbėjo A.Stančikas.

Posėdžio pabaigoje Veislininkystės komiteto nariai aptarė planus dėl gyvulių parodos organizavimo. LGVA direktorius Edvardas Gedgaudas, priminęs, jog gyvuliai jau buvo parodyti AGROBALT parodoje, pasiūlė vietoj parodos rengti veislininkystės forumą. Taip pat buvo siūloma, kad įvairių gyvūnų veisėjai gali suorganizuoti specializuotas atskirų gyvulių rūšių parodas. Sprendimas dėl parodų organizavimo bus priimtas liepos 17 d.

ŽŪR informacija