• azotas yra būtina sudėtinė dalis visų gyvybiškai svarbių medžiagų: baltymų, amino rūgščių, nukleino rūgščių, chlorofilo, hormonų, vitaminų, fermentų ir t.t. Kai jo trūksta augalai tampa smulkūs, šviesiai žali, vėliau gelsta.
• fosforas reikalingas organinių medžiagų sintezei, medžiagų apykaitai augaluose, jis įeina į nukleino rūgščių sudėtį ir yra makroenergijos šaltinis. Jo trūkstant apatiniai augalo lapai paraudonuoja, vėliau paruduoja ir lapai būna smulkūs, augalai silpnai krūmijasi.
• kalis skatina fotosintezę, stiprina angliavandenių tekėjimą iš lapų į kitus organus, padeda kauptis amino rūgštims, aktyvina fermentus, stiprina baltymų sintezę, padeda sulaikyti vandenį, didina augalų atsparumą sausroms ir t.t. Jo trūkstant lapai pasidaro tamsiai žali, pasirodo baltos arba gelsvos dėmės, kurios vėliau paruduoja-lapai džiūsta ir krinta.
• mikroelementai

Kartu su derliumi iš dirvožemio išnešami dideli maisto medžiagų kiekiai. Šių medžiagų praradimą reikia kompensuoti, nes kitaip nualinsime dirvožemį. Ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti sintetinių cheminių trąšų, tačiau leidžiama naudoti gyvulių ir paukščių mėšlą, srutas, žaliosios trąšos, kompostus, durpes, natūralios kilmės mineralines trąšas ir kt. Draudžiama naudoti Čilės salietrą. Visos trąšų normos, naudojamos augalams tręšti, turi būti tiksliai apskaičiuotos atsižvelgiant į augalų ir dirvožemio savybes bei priešsėlį, norint dirvožemyje išlaikyti teigiamą azoto, fosforo, kalio (NPK) balansą. Būtina vengti per didelio tręšimo mėšlu ir srutomis, nes tai gali teršti aplinką. Maisto medžiagas įsisavinti padeda augimo aktyvatoriai “Penergetic” ir “Biokal 01” (jis naudojamas ir kaip trąša).

Ekologiniuose ūkiuose augalai maisto medžiagomis aprūpinami naudojant šias trąšas:

Maisto medžiaga	Trąšos
Azotas	Ankštiniai augalai, mėšlas, srutos, žaliosios trąšos, kompostai , “Biokal 01” ankštiniai augalai labai svarbūs augalininkystės ūkiuose, kur jie gali būti auginami užimtame pūdyme, kaip įsėlis, sėklai ar pardavimui labai svarbu ūkyje pasigaminti geros kokybės mėšlą  ir tinkamai parinkti tręšiamą augalą bei tręšimo normą  auginant augalus žaliąjai trąšai svarbu pasirinkti tinkamą augalų rūšį priklausomai nuo dirvožemio mechaninės sudėties, sėjomainos augalų bei norimo poveikio
Fosforas	Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mineralinėmis trąšos, fosforitmilčiai, žaliosios trąšos, “Biokal 01”
Kalis	Mėšlas, srutos, natūralios kilmės mineralinės trąšos: kalio sulfatas, kalio magnezija, kalio chloridas, kalio druska, kizeritas , žaliosios trąšos, “Biokal 01”
Mikro-elementai	Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mikroelementinės trąšos: boro rūgštis, boraksas, amonio molibdatas, natrio molibdatas, natrio amonio molibdatas, vario sulfatas, mangano sulfatas, mangano chloridas, cinko sulfatas, kobalto sulfatas  “Biokal 01”

Maisto medžiagų poreikį augalams ir jų balansą ūkyje, galime apsiskaičiuoti patys.

 

Mėšlo tvarkymas ir naudojimas ekologiniame ūkyje

Mėšlo reikšmė. Mėšlas pasaulyje yra seniausiai ir daugiausiai augalams tręšti naudojama organinė trąša. Lietuvos sąlygomis visų tipų dirvožemiuose mėšlu patręšti augalai išaugina gausesnį derlių, nes su juo gauna visų augimui ir vystymuisi reikalingų maisto medžiagų. Kaip žinia, tręšiant mėšlu, iš vienos tonos daugiausia augalai gauna makroelementų: azoto, fosforo, kalio. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4.5-5.0 kg azoto, 2.5-3.0 kg fosforo ir ~ 6.0 kg kalio. Be to, organinių trąšų poveikis juntamas ne vienerius, o trejus, ar net penkerius metus. Pirmais metais augalai iš mėšlo paima 15-30% azoto, 20-30% fosforo ir apie 60% kalio (nuo bendro kiekio). Taigi, patręšus mėšlu, iš vienos tonos pirmais metais augalai gauna iki 1.5 kg azoto, iki 1 kg fosforo ir iki 4 kg kalio. Antrais ir trečiais metais azoto augalai sunaudoja kiek daugiau, o fosforo ir kalio-mažiau. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50-60% jame esančio azoto, iki 50% fosforo ir iki 80% kalio.

Be pagrindinių maisto medžiagų, iš mėšlo augalai įsisavina kalcio, magnio, geležies, sieros  bei kitų  elementų, kurie buvo ankščiau augusių ir kraikui panaudotų ar gyvulių suvirškintų ir neįsavintų augalų sudėtyje. Taigi, mėšlas yra pilnavertė trąša ir juo tręšdami, mes grąžiname dirvožemiui didesnę dalį to, ką iš jo buvo paėmę anksčiau augę augalai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mėšlu tręšiamuose dirvožemiuose būna gerokai daugiau anglies dioksido, kuris taip pat yra augalams reikalinga maisto medžiaga.

Mėšlas ne tik praturtina dirvožemį maisto medžiagomis, bet ir gerina jo savybes. Patręšti šia trąša sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o iš lengvų jis ne taip greit išgaruoja. Tręšiant mėšlu mažėja visų tipų dirvožemių rūgštingumas.

Mėšlas ypač veiksmingas mažai puveninguose, nualintuose, silpnai sukultūrintuose dirvožemiuose, o daug organinės medžiagos ir normaliam augalų augimui būtinų medžiagų turinčiuose, mėšlo veiksmingumas yra mažesnis.

Mėšlo sudėtis. Paprastai mėšlą sudaro gyvulių ekskrementai (išmatos ir šlapimas), pašarų likučiai, vanduo, kraikas (šiaudai, durpės ir kt.). Nuo šių medžiagų cheminės sudėties labiausiai priklauso mėšlo kokybė bei sudėtis. Išmatų cheminę sudėtį lemia auginamų gyvulių rūšis, amžius, paskirtis ir pašarų kokybė. Augantys gyvuliai savo kūno statybai sunaudoja daug azoto, todėl prieauglio išmatose šio elemento visada yra mažiau, nei tos pačios rūšies suaugusių gyvulių išmatose. Meldžiamos karvės daug azoto sunaudoja pieno gamybai, todėl jų išmatose azoto kiekis taip pat yra mažesnis. Penimų galvijų, arklių ir avių išmatose azoto kiekis yra didesnis, nei kitų gyvulių išmatose, nes jų organizmai daugiau įsisavina neturinčių azoto junginių. Pagrindinių mėšle esančių maisto medžiagų  paskirstymas kietojoje ir skystojoje išmatų dalyse taip pat yra nevienodas. Didesnė fosforo dalis yra kietoje mėšlo dalyje, o azoto ir kalio-šlapime (srutose ).

Galvijų ir kiaulių išmatose yra daug vandens, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose santykiai yra mažas. Arklių ir avių išmatos, atvirkščiai, yra sausos, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose yra santykinai didesnis, nei kitų gyvulių.

Jei maisto medžiagų kiekį lygintume pagal atskiras gyvulių rūšis, tai azoto daugiausiai yra avių mėšle, fosforo ir kalio – avių ir arklių mėšle, kalcio – avių ir galvijų mėšle. Kiaulių mėšlas azoto kiekiu yra lygiavertis galvijų mėšlui, kalio kiekiu jis žymiai pralenkia pastarąjį, o fosforo kiekiu žymiai atsilieka. Pagal augalams reikalingų maisto medžiagų kiekį atskirų gyvulių rūšių mėšlas vertinamas tokia seka:

1. avių mėšlas;
2. arklių mėšlas;
3. galvijų mėšlas;
4. kiaulių mėšlas.

Šeriamų pašarais, kuriuose gausu augalams reikalingų maisto medžiagų, gyvulių mėšlas būna aukštos kokybės, o šeriant menkaverčiais pašarais, gaunamas mėšlas taip pat bus prastos kokybės.

Be kraiko arba su labai mažu jo kiekiu, mėšlas būna vandeningas. Amonifikuojančių mikroorganizmų iš gyvulių išmatų atpalaiduotas amoniakas, nesant kam jo sugerti, ”išlekia“ į orą. Mėžiant vandeningą mėšlą bei vežant jį į laukus, labai daug jo išbarstoma. Dėl to, mažai kreikiant, azoto nuostoliai būna didesni.

Ant imlaus drėgmei ir amoniako dujoms bei turinčio daug augalams reikalingų maisto medžiagų kraiko stovintys gyvuliai primina daug geros kokybės mėšlo, o kreikiant menkaverčiu kraiku, mėšlas būna neaukštos kokybės.

Daugiausia drėgmės ir dujų sugeria durpinis kraikas. Antrą vietą šiuo požiūriu užima smulkinti šiaudai ir medžių lapai, trečią vietą-sveiki javų šiaudai, ankštinių augalų virkščios ir sausi bulvienojai. Skirstant kraiką pagal maisto medžiagų kiekį jame, daigiausia azoto turi durpės, tačiau fosforo ir kalio jose yra mažiausia. Antroje vietoje po durpių pagal azoto kiekį eina ankštinių augalų virkščios, medžių lapai ir sausi bulvienojai, trečioje-javų šiaudai.

Geriausias mėšlas, įvertinus visus minėtus rodiklius, gaunamas kreikiant durpėmis. Durpės sugeria drėgmę ir amoniaką. 100 kg šiaudų sugeria maždaug 225 mg, 100 kg durpių-1150-2400 mg amoniako. Kreikiant šiaudais, sekliuose tvartuose per parą prarandama apie 10% bendro azoto, randamo kietose ir skystose suaugusių galvijų išmatose, o kreikiant durpėmis- tik 0. 7%. Žymiai daugiau, negu bet kuri kita kraiko rūšis, durpės turi azoto. Dėl to mėšlas, kai kreikiama durpėmis, visada būna geresnės kokybės, nei kito kraiko mėšlas. Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialo bandymuose šiaudų kraiko mėšlas per ketverius metus augintų kultūrų  derlių padidino 30. 8%.

Kraikui vartojami šiaudai turėtų būti smulkinami. Šiaudų kapojai drėgmės ir amoniako sugeria 1. 5-2 kartus daugiau, negu sveiki šiaudai. Laikymo metu smulkintų šiaudų mėšlas azoto praranda taip pat daug mažiau, nei nesmulkintų šiaudų mėšlas. Kreikiant kapojais, mėšlas būna veiksmingesnis bei augalų lengviau įsavinamas, negu kreikiant nesmulkintais šiaudais.

Mėšlo laikymas. Mėšlo gamybos procese laikymo periodas yra labai svarbus. Laikymo būdas ir sąlygos dažnai lemia mėšlo cheminę sudėtį ir kokybę, panaudojimo efektyvumą, teritorijos šalia tvartų ir gyvenamųjų patalpų veterinarinę – sanitarinę būklę.

Mėšlo laikymo būdas ir būsimi techniniai sprendimai pirmiausiai priklauso nuo galimybės kreikti. Jei kraiko neturite arba turite nedaug, mėšlą reikia kuo greičiau pašalinti iš tvarto ar kitaip sumažinti amoniako ar kitų dujų garavimą (maisto medžiagų nuostolių mažinimas, mikroklimato tvarte gerinimas). Europos šalyse plačiai paplitusi skysto arba bekraikio mėšlo laikymo technologija. Tačiau daugeliui mūsų ūkininkų ji kol kas yra per brangi. Kraikinio mėšlo laikymo technologija yra daug priimtinesnė. Be to, iš esmės išsprendžiama mėšlo laikymo problema – kraikas sugeria drėgmę bei dujas (amoniakinis azotas ), o tai labai svarbu ir aplinkosauginiu (neteršiamas oras ir vanduo), ir ūkiniu (maisto medžiagų nuostolių mažinimas) požiūriu. Lietuvoje labiau paplitusi kraikinio mėšlo laikymo technologija.

Jei tvartas seklus, šalia jo turi būti įrengta atskira mėšlidė. Paprasčiausiomis mėšlidėmis gali būti išbetonuotos aikštelės su išmūrytomis sienelėmis ar borteliais arba iškasta žemėje ir taip pat išbetonuota duobė su išmūrytomis ar išbetonuotomis sienelėmis. Kadangi mėšlidė yra ilgalaikis įrenginys, vietą jai parinkti reikia apgalvotai-privažiavimas prie jos ir mėšlo šalinimas iš tvarto turi būti patogus. Be to, patartina, kad ji būtų šiaurinėje (pavėsingoje) tvarto pusėje ir toliau nuo gyvenamųjų pastatų ir geriamo vandens šulinio.

Nusprendus statyti mėšlidę, reikia apskaičiuoti, kokio dydžio ji turėtų būti. Lietuvos sąlygomis, joje turėtų  tilpti per 8 mėnesius susikaupęs mėšlas.

Patartina, kad naudingas mėšlidės plotas turi būti 10-15% didesnis, nei apskaičiuotas teoriškai, nes kai kuriais metais gali būti naudojama didesnė kraiko norma, pasikeisti kraiko rūšis ir pan. Taip pat iš anksto reikėtų įvertinti ir tai, ar artimiausiu laiku numatomas gyvulių skaičiaus padidėjimas. Tokiu atveju reikia iš anksto padidinti ir mėšlidės plotą.

Naudingą mėšlidės plotą galima apskaičiuoti ir paprasčiau, nors toks skaičiavimas nėra tikslus. Skaičiuojant rengiamos mėšlidės dydį, vieno suaugusio galvijo pagamintam mėšlui sukrauti reikėtų skirti maždaug 5 m², arklio – 4m², galvijų ir arklių prieauglio – 3m², suaugusios kiaulės – 2 – 3m², avies apie 0.5m² naudingo mėšlidės ploto.

Tokiose mėšlidėse turi būti įrengtas ir srutų rezervuaras. Bendras rezervuaro tūris gali būti apskaičiuotas pagal specialias formules, tačiau paprasčiau žinoti, kad 100m³ mėšlidės turėtų tekti ne mažiau, kaip 0.5m³ rezervuaro talpos, nes be srutų ten pateks ir vanduo iš girdyklų, bei, jei mėšlidė bei srutų rezervuaras neuždengti, – kritulių vanduo (tiek tiesiogiai, tiek per mėšlą). Jei numatyta mėšlidė su stogu, srutų surinktuvas gali būti mažesnis, nes mėšlas bus apsaugotas nuo kritulių vandens.

Tokio tipo mėšlidėse mėšlas pradedamas krauti nuo srautų rezervuaro pusės, kad naujai iš  mėšlo  ištekėjusios srutos maksimaliai susigertų į ankščiau sukrautą rietuvę. Kita problema, liečianti srutų laikymą-maksimalus amoniako garavimo sumažinimas. Ankščiau, kad amoniakas negaruotų, į rezervuarus srutoms buvo pilama naudota mineralinė ar sintetinė automobilių ar traktorių variklių alyva, kuri pasiskleisdama srutų paviršiuje, sudarydavo “apsauginę” plėvelę. Tačiau aplinkosauginiu požiūriu ekologiniuose ūkiuose jos naudojimas nėra pageidautinas. Vakarų Europos šalyse tam naudojamos įvairios augalinės kilmės (rapsų, saulėgrąžų ir kitos) alyvos ar aliejai. Jos yra brangesnės nei paprastos mineralinės alyvos, tačiau dėl nedidelio sunaudojamo kiekio išlaidos nėra didelės.

Mėšlidėse mėšlas nepaliekamas gulėti pakrikai, o tvarkingai sukraunamas į vieną krūvą per visą mėšlidės plotį arba, jei ji yra plati, išilginėmis eilėmis pagal kažkurią šoninę sienelę. Suformavus 1. 5 m aukščio rietuvę, šalia pradedama nauja rietuvė, o pabaigus eilę – rietuvė naujoje eilėje ir toliau. Tokiu būdu kraunant ir papildomai suminant mėšlą, labai sumažėja azoto nuostoliai. Dar vienas būdas azoto nuostoliams sumažinti, pageidautinas ir higienos sumetimais, yra mėšlo mulčiavimas (uždengimas durpėmis, šiaudais ir t.t.). Azoto nuostoliai iš mulčiuoto mėšlo, lyginant su neuždengtu, būna 5-7% mažesni (apie 17%, kai iš neuždengto apie 23-24%), be to bus panaudotas šiaudų perteklius.

Išlaidas statybai gali sumažinti tie, kas turi didelius durpių išteklius-tuomet galima visiškai atsakyti talpų srutoms kaupti ir laikyti. Ant mėšlidės dugno pilamas ne mažesnis kaip 0.5-0.6 m. storio durpių sluoksnis, į kurį susigeria iš mėšlo išbėgusios srutos bei prasisunkęs vanduo. Jei mėšlidė dengta, tuomet ant dugno pakaktų užberti 10 cm storio durpių sluoksnį.

Kitas kraikinio mėšlo laikymo būdas-“gilus” tvartas. Šis būdas gana paplitęs Lietuvos kaime. Giliame tvarte gyvuliai kojomis sumina kraiką, į kurį susigeria srutos ir iš girdyklų ar kibirų išbėgęs vanduo. Kaip ir seklaus tvarto mėšlidėse, gilaus tvarto grindis reikia iškloti 0.5 m storio sausų durpių sluoksniu (“kempinė” srutoms) arba, jei to negalima padaryti, išbetonuoti ar išplūkti moliu. To tikslas-apsaugoti dirvožemį ir paviršinius bei gruntinius vandenis nuo užteršimo tvarto nuotekomis, taip pat neprarasti maisto medžiagų. Giliame tvarte gyvuliai turėtų būti laikomi palaidi, nes laisvai judėdami jie geriau ir tolygiau sumina mėšlą. Kai gyvuliai laikomi pririšti, ėdžios turi būti lengvai perkeliamos iš vienos vietos į kitą, o neturint šios galimybės, mėšlą ir po užpakalinių gyvulių kojų kas dvi ar tris dienas reikia permesti po priekinėmis. Lietuvos vandens ūkio instituto mokslininkai, įvertinę įvairių kraikinio mėšlo tvarkymo technologijų rodiklius (investicijos, darbo ir energijos sąnaudos, technikos amortizacija ir t. t ) bei maisto medžiagų nuostolius į dirvožemį, paviršinius ir gruntinius vandenis, atmosferą, nustatė, kad nedideliuose tvartuose (iki 40 galvijų ) racionaliausia gyvulius laikyti palaidus ant storo kraiko. Skandinavijos mokslininkai taip pat pataria šiai nuomonei bei teigia, kad tai labiausiai  ekologinio gyvulių laikymo principus atitinkantis būdas.

Gilaus tvarto mėšle įvairūs biologiniai pakitimai (skaidymasis, garavimas ir t.t) vyksta labai lėtai ir maisto medžiagų nuostoliai būna labai nedideli (kai kuriais paskaičiavimais-iki 13%). Nuostoliai būna minimalūs, kai mėšlas pakankamai drėgnas ir gerai sumintas. Tokiu būdu laikomo mėšlo temperatūra būna apie 20-25⁰C, o tai labai atitinka “buitinius” gyvulių poreikius. Ant gilaus mėšlo rekomenduojama lakyti mėsinius galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius bei kitus gyvulius.

Vakarų Europoje pastaruoju metu labai populiari bekraikio, arba skysto mėšlo tvarkymo technologija. Tokiuose tvartuose gyvuliai laikomi ant grotelinių grindų, po kuriomis yra latakai su transporteriais ar be jų šlapimui ir išmatoms nutekėti į surinkimo rezervuarus. Šio mėšlo šalinimo technologijos įrengimas yra brangus, tačiau vėliau mėšlui pašalinti reikia nedaug darbo sąnaudų (pro groteles į surinkimo lataką patenka iki 78% ekskrementų, gyvuliai visuomet švarūs, mėšlo šalinimą transporterių pagalba galima pilnai mechanizuoti ir automatizuoti.

Melžiamų ir penimų galvijų tvartuose maciono vietoje grotelės turi būti gelžbetoninės, penimų kiaulių tvartuose naudojamos metalinės ar plastmasinės grotelės. Ir galvijams, ir kiaulėms grotelių profilis turėtų būti trapecinis.

Mėšlo patekimo į mėšlidę būdas priklauso nuo vietovės reljefo. Kalvotoje vietovėje iki lakato transporteriu ar kitu būdu atstumtas mėšlas į mėšlidę gali patekti savitaka. Lygioje vietovėje tenka rinktis brangesnį mėšlo šalinimo būdą-slėginį.

Pirmuoju būdu mėšlas gali būti šalinamas dvejopai – periodiškai arba pastoviai. Jei mėšlas šalinamas periodiškai, jis kaupiasi latakuose, ištekėjimas iš kurių uždaromas sklendėmis. Latakų talpa turi būti tokia, kad juose tilptų 1-2 savaičių mėšlas, kuris pašalinamas periodiškai atidarant sklendes. Kad mėšlas iš latakų išbėgtų kuo “švariau”, jie projektuojami “U” formos. Latako siaurėjimas žemėjimo kryptimi didina skysčio judėjimo greitį ir, tuo pačiu, latako švarumą. Visgi dalis nuosėdų lieka ant latako sienelių ir dugno, todėl jas kartais reikia nuplauti švariu vandeniu ar skystąja mėšlidėje sukaupto ir nusistovėjusio mėšlo dalimi. Plaunant vandeniu, atitinkamai “skystėja” mėšlas ir mažėja maisto medžiagų koncentracija jame. Todėl labiau rekomenduotinas antrasis būdas, nors reikalingos nedidelės papildomos išlaidos specialaus siurblio įrengimui.

Antruoju, pastovaus šalinimo būdu, mėšlas iš tvarto pašalinamas savitakos latakais, į kuriuos, prieš įvedant į tvartą gyvulius, turi būti pripilta vandens (10-20 cm ). Latakai turi būti be nuolydžio, nes priešingu atveju, šlapimas nubėgs, o kietoji dalis liks. Per groteles nukritę latako apačią, mėšlas ir srutos jame susimaišo ir pastoviai, traukos jėgos veikiami, juda link kolektoriaus. Kolektoriaus kanalas eina skersai surinkimo latakų ir būna šiek tiek žemiau, kad susijungimo vietoje nesusidarytų latako paviršiuje plūduriuojančių išmatų grūstis. Ši sistema yra gana paprasta, patogi naudoti ir, laikant galvijus ar kiaules, jos nereikia papildyti vandeniu. Ji ypač veiksminga, kai sausųjų medžiagų kiekis mėšle yra apie 8-12%. Todėl pageidautina, kad girdyklos būtų tvarkingos ir vanduo iš jų nepatektų į mėšlo šalinimo sistemą. Taip pat nepageidautinas ir pašarų patekimas į sistemą, o įvairaus kraiko patekimas išvis neleistinas.

Šalinant mėšlą slėgiminiu  būdu, rekomenduojama įsirengti recirkuliacinę sistemą, t. y. latakai turėtų būti praplaunami nusistovėjusiomis, ”švariomis” nuo kietosios mėšlo dalies srutomis iš mėšlidės. Tokiu būdu labai sumažėja vandens sunaudojimas ir nebūna problemų, jei į mėšlą papuola pašarų likučiai.

Mėšlo kanalo gale, išorinėje tvarto sienos pusėje, reikia įrengti ventiliacijos stovą su įmontuotu elektriniu ventiliatoriumi, kurį įjungus saulėtomis karštomis ar nevėjuotomis dienomis, labai pagerėja tvarto mikroklimatas. Jei esate priversti mėšlą šalinti slėgiminiu būdu, patartina įsirengti šulininę perpumpavimo siurblinę. Mėšlui perpumpuoti naudojami specialūs siurbliai, turintys smulkintuvus šiaudams, šienui ar kitoms kietoms priemaišoms smulkinti.

Universaliausi yra “Alfa-Laval Agri” ME 15-25 ir MT 50 bei rusiški NCI-F-100 siurbliai, kadangi jie turi mėšlo hidraulinio maišymo įrenginį – tręšiant laukus, šie siurbliai gali būti  išimami iš šulinio ir sumontuoti mėšlidėje. Tokiu būdu jie atlieka ne tik mėšlo permaišymo funkciją, bet ir pagreitina krovimo darbus.

Praktiškai, skysto mėšlo mėšlidės talpa būna 1/5 mažesnė, nei kraikinio mėšlo. Jei mėšlidės rezervuaras bus žemėje, rekomenduojama, kad jos dugnas būtų ne giliau kaip 3 m nuo žemės paviršiaus, nes daugelis siurblių mėšlo paėmimui iš bekraikio mėšlo mėšlidžių, pritaikyti būtent tokiam gyliui. Mėšlidėje mėšlas išsisluoksniuoja į tris funkcijas: viršuje susidaro mėšlo pluta, apačioje nusėda įvairios nuosėdos, o tarp jų nusistovi “švarios” srutos. Pagal tūrį kiekvienas sluoksnis užima, atitinkamai 10-15%, 20-30% ir 55-70% mėšlidės talpos. Viršuje susidariusi mėšlo pluta yra labai pageidautina, tuo nuostoliai mažesni. Ruošiantis tręšti laukus, mėšlidėje esantis mėšlas specialiomis maišyklėmis (mikseriais), turi būti gerai pamaišytas. Šios maišyklės būna elektrinės arba mechaninės, kabinamos prie traktoriaus.

Gerai išmaišyti išsisluoksniavusį mėšlą labai svarbu, nes tik tada jame tolygiai pasiskirsto maisto medžiagos (azotas, fosforas, kalis ir mikroelementai ) ir jos tolygiai bus paskleistos ir lauke. Maišyklės galingumas priklauso nuo mėšlidės talpos – mažai(100 m³) mėšlidei pakanka 2 kW galingumo maišyklės, o didelei (3000 m³ ) reikėtų 25 kW galingumo elektros variklio.

Palyginus azoto nuostolius iš kraikinio ir bekraikio mėšlo galima pasakyti, kad tvarte jie yra beveik vienodi, tačiau laikymo metu iš kraikinio šie nuostoliai gali būti 10 kartų didesni, nei  iš bekraikio.

Didesni azoto nuostoliai iš kiaulių mėšlo paaiškinami tuo, kad jame šlapimas sudaro didesnę, nei galvijų mėšle, ekskrementų dalį.

Lyginant su kraikinio mėšlo šalinimo technologija, bekraikio mėšlo šalinimo būdas turi daug privalumų:

• mėšlas greitai pašalinamas iš tvarto;
• nedidelės darbo ir energetinės išlaidos;
• esant nedideliems atstumams, išcentriniais siurbliais gali būti tiksliai permaišomas;
• dėl vientisumo gali būti tiksliai normuojamos;
• tolygiai paskleidžiamas;
• iš jo augalai lengviau ir daugiau pasisavina maisto medžiagų (~ 50% azoto per metus);
• gali būti naudojamas visos augalų vegetacijos metu;
• galima maksimaliai sumažinti azoto nuostolius tręšimo metu, nes gali būti įterptas į dirvožemį;
• Tačiau bekraikio mėšlo tvarkymo technologija turi ir trūkumų:
• mėšlidėje beveik pastoviai jaučiamas nemalonus amoniako kvapas;
• lieka nepanaudoti šiaudai.

Taigi, palyginus kraikinio ir bekraikio mėšlo panaudojimo privalumus ir trūkumus, matome, kad pastarasis turi daugiau esminių pranašumų (pirmiausia, jo tvarkymas gali būti visiškai mechanizuotas ir automatizuotas), tačiau šios sistemos įrengimas yra brangus.

 

Žaliosios trąšos

Siauralapiai lubinai. Nuo seno auginama siauralapių lubinų veislė ‘Snaigiai’. Ši veislė turi ilgą vegetacijos periodą, mažą atsparumą lubinų antraknozei. Žalios masės derlingumas, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, svyruoja nuo 45 iki 100 t ha^‑1. Esant pakankamam drėgmės kiekiui, vegetacijos periodo metu derlingesnėse dirvose veislės ‘Snaigiai’ augalai užauga daugiau kaip 1 metro aukščio, gausiai šakojasi, šoninės atžalos ilgai žydi. Išplitus lubinų antraknozei sėklų užsiauginti gana sunku.

Veislė ‘Derliai’. Ši sideracinė veislė trumpo vegetacijos periodo (82-102 dienos), pasižymi dideliu atsparumu antraknozei, sparčiu augimu visais augalų vystymosi tarpsniais, atsparumu išgulimui. Vidutinis sėklų derlius 2, 3 t ha^-1, žalios masės derlius, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, nuo 54 iki 75 t ha^-1.

Siauralapiai lubinai gerai auga ir dera visose dirvose, tačiau didesnius žalios masės derlius užaugina derlingesnėse molio ir priemolio dirvose. Naujos siauralapių lubinų veislės esant drėgmės pertekliui vegetacijos periodo metu neužauga aukštesnės kaip 70 cm. Todėl žaliosios masės derlius nėra didelis ir priklausomai nuo meteorologinių sąlygų gali būti nuo 50 iki 70 t ha^-1.

Siauralapius lubinus žaliajai trąšai rekomenduojama naudoti blizgančių ankščių tarpsniu, tuomet jų masėje yra daugiau sausųjų medžiagų (lignino, celiuliozės) ir dėl palankesnio anglies ir azoto santykio lėčiau ardoma organinė medžiaga. Žaliosios trąšos efektyvumas priklauso ne tik nuo įterpto žaliosios masės kiekio, bet ir nuo žaliosios masės cheminės sudėties. Bendro azoto kiekis siauralapiuose lubinuose blizgančių ankščių tarpsniu yra aukštesnis nei geltonžiedžių lubinų ir siekia apie 3, 2 proc. Įterpus 50-70 t ha^-1 siauralapių lubinų žaliosios masės į dirvą įterpiama 224-314 kg ha^-1 biologiškai švaraus azoto, o įterpus 90-100 t ha^-1 žaliosios masės į dirvą patenka 403-448 kg ha^-1 biologiškai švaraus azoto.

Siauralapius lubinus žaliajai trąšai galima sėti ne tik lengvose smėlio bei priesmėlio dirvose, bet ir sunkesnėse priemolio dirvose. Vienmetės piktžolės nepavojingos, nes jas galima sunaikinti tinkamai dirbant žemę prieš lubinų sėją. Be to, siauralapiai lubinai iš pradžių auga sparčiai, ir piktžolės jų nestelbia. Iki lubinų žaliosios masės įterpimo vienmetės piktžolės visiškai subrandinti sėklų nespėja, todėl nėra pavojaus, kad sideraciniame pūdyme jos pasidaugins.

Planuojant sėti sideracinius lubinus, pavasarį pradžiūvusi dirva kultivuojama ir akėjama. Jeigu siauralapiai sideraciniai lubinai auginami lengvoje dirvoje ir ji per žiemą nelabai supuolusi, kultivuoti nebūtina, galima tik nuakėti.

Siauralapiai sideraciniai lubinai, kaip ir kitų rūšių lubinai, sugeba paimti maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių iš kitiems augalams neprieinamų junginių, todėl jų tręšti neverta.

Tinkamiausia žaliajai trąšai auginamų siauralapių lubinų sėklos norma – 200 kg ha^-1 daigių sėklų. Siauralapių sideracinių lubinų sėklos negalima įterpti per giliai, nes tuomet ji nepajėgia iškelti sėklaskilčių į dirvos paviršių ir žūsta. Lengvose dirvose siauralapūų lubinų sėklas reikėtų įterpti 3-4 cm, o sunkesnėse – 2-3 cm gyliu. Geriausiai siauralapius sideracinius lubinus sėti eilėmis – 15 cm tarpueiliais.

Po sėjos siauralapių sideracinių lubinų lauką sunkesnėse dirvose lietus gali suplakti, ir lubinai nepajėgia sudygti. Todėl žemės paviršiuje susidariusią plutelę naudinga suardyti lengvomis akėčiomis.

Geltonžiedžiai lubinai. Žaliajai trąšai gali būti auginamos įvairios geltonžiedžių lubinų veislės, tik svarbu, kad sėjama veislė išaugintų kuo daugiau žaliosios masės.

Veislė ‘Augiai’. Pašarinio tipo veislė. Vegetacijos periodas 120-145 dienos, veislė vidutinio vėlyvumo. Derlinga, esant pakankamam drėgmės kiekiui vegetacijos laikotarpiu, žaliosios masės derlius siekia iki 75 t ha^-1. Pasižymi dideliu atsparumu fuzariozei, tačiau neatspari antraknozei. Tinka auginti sėklai, žaliajam pašarui bei žaliajai trąšai.

Veislė ‘Trakiai’. Pašarinė veislė, ankstyva, derlinga. Vegetacijos periodas 87-140 dienų. Vidutiniškai atspari antraknozei. Tinka auginti sėklai, pašarui, žaliajai trąšai.

Veislė ‘Vilčiai’. Pašarinė veislė, ankstyva, derlinga. Vegetacijos periodas 96-113 dienų. Gerai dera visose dirvose. Vidutiniškai atspari antraknozei. Tinka auginti sėklai, pašarui, žaliajai trąšai.

Geltonžiedžiai lubinai žaliajai trąšai dažniausiai auginami gryname pasėlyje. Taupant sėklas, jie gali būti sėjami mišinyje su kitais augalais, tik svarbu parinkti mišiniui tokius augalus, kurie nesumažintų, o dar padidintų geltonžiedžių lubinų žaliosios masės derlių.

Geltonžiedžiai lubinai žaliajai trąšai paprastai sėjami į sideraciniam pūdymui paskirtą lauką. Juos galima auginti visose dirvose, tačiau lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose jie uždera gausiau už siauralapius sideracinius lubinus. Turint sėklų, sėkmingai žaliajai trąšai jie gali būti auginami ir sunkesnėse dirvose.

Kai tik pradžiūsta, dirva negiliai kultivuojama ir akėjama. Iki sėjos būna pakankamai laiko, todėl dirva, jei būtina, gali būti kultivuojama ir akėjama dar ir antrą kartą.

Sėjos laikas priklauso nuo to, kokie augalai juos įterpus bus auginami. Jeigu bus sėjami žiemkenčiai, tuomet geltonžiedžiai lubinai sėjami anksčiau. Geriausiai sėti praėjus 12-14 dienų po ankstyvųjų augalų sėjos. Geltonžiedžiai lubinai tiek pašarui, tiek žaliajai trąšai sėtini užbaigus ankstyvųjų augalų sėją.

Sėklos norma – 150-200 kg ha^­-1 daigių sėklų. Derlingesnėje priesmėlio ir lengvo priemolio dirvoje naudingiau sėti didesnę sėklos normą, o smėlio žemėse kiek mažesnę. Lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose sėklas reikia įterpti ne giliau kaip – 3-4 cm, o sunkesnėse priemolio dirvose – 2-3 cm gyliu.

Po sėjos pasėlius naudinga privoluoti, tuomet lubinai ar jų mišiniai vienodžiau ir greičiau sudygsta. Geltonžiedžiai lubinai žaliajai trąšai paprastai netręšiami.

Aliejiniai ridikai. Aliejiniai ridikai išaugina didžiausią žaliosios masės derlių iš visų posėlinių augalų, jei dirvoje pakanka azoto.

Geriausiai aliejinius ridikus sėti eilinėmis sėjamosiomis 15 cm ar siauresniais – 7, 5 cm tarpueiliais. Aliejinių ridikų sėklos smulkios, todėl labai svarbu jas įterpti ne giliau kaip 2-3 cm. Giliau įterpus, ne visos sėklos sudygsta ir pasėlis būna retas. Tinkamiausia posėlyje auginamų aliejinių ridikų sėklos norma – 25 kg ha^­-1 daigių sėklų (nors rekomenduojama sėti ir 30 kg ha^‑1).

Nedideliuose sklypuose, daržų sėjomainose aliejiniai ridikai gali būti sėjami pakrikai rankomis, tuomet po sėjos būtina sėklas įterpti akėčiomis ir lauką suvoluoti.

Rapsai. Rapsai nėra labai tinkami augalai žaliajai trąšai ekologiniuose ūkiuose, kadangi pasėlių priežiūrai reikia chemikalų ir azoto trąšų. Tačiau posėlyje – po ankstyvųjų daržovių, ankstyvųjų bulvių, netgi po javų (palankų rudenį, jeigu pakanka drėgmės) – gali užaugti nemažas žaliosios masės kiekis. Žaliajai trąšai vienodai tinka žieminiai ir vasariniai rapsai. Rapsus reikėtų stengtis spėti pasėti rugpjūčio mėnesio pirmomis dienomis. Vėliau pasėti mažai priaugina žaliosios masės. Sėjama 7, 5 arba 15 cm tarpueiliais. Sėklos įterpiamos 3 cm gyliu. Prastai įterpus sėklas lesa paukščiai, todėl reikėtų stengtis visas sėklas įterpti vienodai ir lygiai. Labai dideli sėklų nuostoliai būna pasėjus rapsus pakrikai ir po to apakėjus. Ūkininkaujantiems reikėtų priminti, kad kitais metais, po rapsų įterptų žaliajai trąšai, pasėliuose pridygsta rapsų ir juos tenka išravėti.

Baltosios garstyčios. Auginant baltąsias garstyčias žaliajai trąšai sėklos norma 20-25 kg ha^‑1. Dažniausiai sėjama 12, 5 cm tarpueiliais. Garstyčios, pasėtos iki rugpjūčio 10 dienos, rugsėjo antroje pusėje pradeda žydėti. Žalios masės kiekis priklauso nuo drėgmės ir šilumos kiekio. Greitai augantys augalai, esant ilgam, saulėtam ir drėgnam rudeniui, gali užauginti nemažą žalios masės derlių (20-30 t ha^-1).

Garstyčių žalią masę reikėtų aparti tada, kai jos yra daugiausia, t. y. augalų žydėjimo metu. Sunkesnėse priemolio dirvose žalia masė mineralizuojasi  lėčiau, todėl ją reikėtų užarti anksčiau. Lengvose priesmėlio dirvose mineralizacijai vykstant sparčiau, garstyčių žalią masę galima užarti vėliau.

Garstyčios, turėdamos gausią šaknų sistemą, geriau išpurena podirvį, gerina dirvos struktūrą. Garstyčių žalioji trąša turi fitosanitarinį poveikį, apsaugantį javus nuo pašaknio ligų. Baltųjų garstyčių žalia masė palankiai veikia dirvos maitinamąjį režimą, biologines ir fizines dirvos savybes. Baltosios garstyčios mažina dirvos piktžolėtumą.

Daugiametės žolės. Žaliajai trąšai galima auginti daugiametes ankštines žoles. Jos paprastai įsėjamos į antsėlį, kurį nuėmus iki rudens dar suspėja užaugti žaliosios masės derlius. Šią žaliąją masę įterpus (įterpti galima ir pavasarį) sėjami vasariniai javai ar kaupiamieji augalai.

Daugiametes žoles žaliajai trąšai galima naudoti ir kitaip: antrais po sėjos metais pirmąją žolę nupjauti pašarui, o atolą – įterpti žaliajai trąšai.

Daugiamečių žolių sėjos laikas priklauso nuo antsėlio sėjos. Į žieminius javus žolės įsėjamos anksti pavasarį, o į vasarinius ir mišinius žaliajai masei – tuo pačiu laiku kaip ir antsėlis. Varpinės daugiametės žolės neprilygsta ankštinėms kaip žalioji trąša, tačiau kartais jas galima būtų auginti azotingų ankštinių augalų žaliosios masės greitai mineralizacijai pristabdyti. Įsėlyje žaliajai trąšai galima auginti ir šunažoles. Pastebėta, kad šunažolės (net ir daržų sėjomainoje) išlieka kelerius metus kaip piktžolės.

Įsėliniai augalai priaugina nemažai žaliosios masės tik derlingose, pakankamai drėgmės turinčiose dirvose. Be paminėtų žolių žaliajai trąšai gali būti auginamos svidrės, barkūnai, facelijos ir kt. Be to, žaliajai trąšai tinka pupos, žirniai, vikiai ir kiti augalai.

Kada įterpti augalus žaliajai trąšai. Lengvose dirvose lubinus žaliajai trąšai tikslinga įterpti ne vėliau kaip 15-20 d. , priemolio dirvoje – likus 20-25 d. , o lengvuose priemoliuose – 25-30 d. iki žiemkenčių sėjos. Sunkiose molio dirvose šis laikotarpis turėtų būti dar ilgesnis.

Jeigu pasėtų sideracinių augalų žalioji masė įterpiama vėliau, lauką būtina suvoluoti, kad dirva būtų pakankamai suspausta.

Įsėlinius ir posėlinius augalus žaliajai trąšai reikėtų spėti įterpti iki vėlyvųjų šalnų.

Kryžmažiedžius augalus rekomenduojama įterpti į dirvą jiems pražydus, nes tik tada jų biomasės azoto ir anglies santykis būna palankus humuso susidarymui dirvožemyje.

Žalia masė paprastai užariama 20 cm gyliu. Prieš žiemkenčių sėją, kad dirva neperdžiūtų, o užarta masė greičiau mineralizuotųsi, lauką reikėtų nuakėti. Akėjama arimo kryptimi, kad užartoji masė mažiau išsikilotų.

Kompostai

Kompostuojamos medžiagos. Ruošiantis gaminti kompostą, svarbu parinkti jam tinkamas medžiagas. Dirvos mikroorganizmams, ardanties organinę medžiagą, reikia energijos, kuri priklauso iš esmės nuo anglies ir azoto santykio (C:N). Būtina palaikyti šių elementų proporciją, kad kompostuojamos medžiagos būtų aktyvios. Daugumai dirvos mikroorganizmų tinkamiausia C:N proporcija – nuo 15:1 iki 30:1, t. y. 15-30 anglies dalių ir vienadalis azoto. Kad būtų galima orientuotis, koks kompostuojamų medžiagų C ir N santykis, reikia apytiksliai žinoti žinoti jų cheminę sudėtį.

C:N sausoje organinėje medžiagoje

Organinė medžiaga	C:N
Gyvulių šlapimas Gyvulių išmatos Srutos Šviežias mėšlas, kuriame yra šiaudų Mėšlo kompostas (po 4 mėn. kompostavimo) Mėšlo komposto (po 8 mėn. kompostavimas) Gyvulių kraujas Fekacijos Vejų žolė Ankštinių augalų žalioji masė Liucernos šienas Runkelių lapai Aukštapelkių durpės Mažai susikaidžiusios durpės Medžių lapai Šviežios medžių pjuvenos Javų šiaudai	0, 8 15 1, 9 – 3, 1 20 15 10 3 6 – 10 12 7 16 – 20 25 30 50 50 510 50 – 150

Įsidėmėtina, jog, pavyzdžiui, šiaudų C:N yra vidutiniškai apie 80. Norint sumažinti šį santykį iki tinkamiausio (15-20), būtina pridėti tokio komponento, kuris turi daug azoto, pvz. , srutų, šlapimo, kraujo, kaulų ir jų miltų ir pan. Naudojant ankštinius augalus (dobilus, liucerną, lubinus ir kt. ) kaip azoto šaltinį, reikia sumaišyti vieną dalį šių augalų ir 2-3 dalis kitų augalinių atliekų. Praktiškai ne tik svarbu žinoti tikslų C:N (nes tai labai sunku), kiek atidžiai stebėti ir kontroliuoti kompostavimo eigą.

Kompostas būtų “švaresnis”, jeigu dauguma kompostuojamų medžiagų būtų naudojama iš to paties lauko ar ūkio, kuriame jis ruošiamas. Šios medžiogos – tai įvairių augalų liekanos, mėšlas, srutos, medžių šakutės, piktžolės, vaisių ir daržovių atliekos.

Naudojamos taip pat virtuvės atliekos, popierius, kiaušinių lukštai ir pan. Į kompostą dedama organinių trąšų – kaulų miltų, žuvies miltų, kraujo miltų , paukščių mėšlo bei fekalijų.

Į 1 m³ komposto masės reikia pridėti mažiausiai 4-5 kg kalcio ir kitų natūralių mineralinių trąšų, taip pat ir pelenų. Kai dirva lengvesnė, dedama molio, o jei dirva sunkios mechaninės sudėties-smėlio. Reikia atsiminti, kad dirva turi sudaryti nuo dešimtadalio komposto masės.

Komposto kaupo (rietuvės) formavimas. Yra keli komposto kaupų formavimo būdai. Norėdami komposto kaupą suformuoti labai greitai, turimus komponentus krauname sluoksniais iki viršaus. Po kurio laiko, kai vėl turime kompostuojamos medžiagos, tą kaupą ilginame. Vėliau vienas kaupo galas naudojamas (būna prinokęs), o kitas formuojamas. Bet šis būdas sudėtingas, nes sunku stebėti kompostavimosi procesą. Jeigu turime pakankamai kompostuojamų komponentų, galime kaupą formuoti iš karto. Šis kompostavimo būdas netinkamas mažuose ūkiuose, daržuose, soduose. Šiuo atveju galime naudoti kitokį kompostavimo būdą. Kompostuojamas medžiagas sudedame į medinę statinę be dugno. Pirmiausia klojame apie 15 cm sluoksnį medžių šakučių, augalų liekanų sluoksnį ir taip iki pat viršaus. Patartina įmesti sliekų, nes jie labai pagreitina kompostavimąsi.

Pilna statinė nesandariai uždengiama dangčiu. Kai kompostas sunoksta, statinė pakeliama ir kraunama vėl. Kadangi statinės nedidelės, jų reikia turėti keletą. Dažniau kompostuojama mediniuose aptvaruose ir pan.

Komposto subrendimas priklauso nuo metų laiko, azoto kiekio ir jo santykio su anglimi (C:N), nuo to, kokios medžiagos kompostuojamos ir kaip jos permaišytos. Subrendusio komposto rietuvė trečdaliu mažesnė už pradinę. Tokio komposto masė vientisa, spalva beveik juoda, sugniaužus ranka ji neišsitepa. Geras kompostas nepraranda naudingų savybių ištisus metus.

Kompostų rūšys. Durpių ir mėšlo kompostai. Durpės į kompostų rietuves kraunamos 15-20 cm sluosksniais pakaitom su mėšlu. Rietuvės aukštis būna 1,5-2,0 m, plotis-3-3,5 m, ją sudaro 4 durpių ir 4 mėšlo sluosniai. Plonais sluoksniais sukrautose rietuvėse greičiau dauginasi organinę medžiagą skaidantys mikroorganizmai. Sukrauta rietuvė uždengiama 25-30 cm apysausiu durpių sluoksniu. Apatinis sluoksnis-taip pat durpių.

Durpių ir srutų kompostai. Srutas geriausiai kompostuoti su durpėmis. Tinka visų rūšių durpės, išskyrus kalkingas. Gerai susiskaidžiusios ir išvėdintos durpės sugeria daug srutų. Žiemą durpių ir srutų kompostai ruošiami mėšlidėse, o vasarą – lauko rietuvėse arba tiesiog nusausintuose dirvožemiuose. Durpių ir srutų kompostai subręsta per 1-4 mėn.

Komposto naudojimas. Subrendusiu kompostu tręšti galima bet kada, tačiau geriausiai – rudenį. Iškratytą kompostą reikia tuojau pat įterpti į dirvą. Kompostą galima išvežti į laukus ir pavasarį. Subrendusį kompostą reikia tuojau pat įterpti, nesubrendusio skubiai įterpti nebūtina.

Greitai augančius augalus (salotas, morkas, runkelius) reikia tręšti subrendusiu ir gerai persijotu kompostu. Pomidorai ir bulvės tręšiami nelabai subrendusiu ir gerai persijotu kompostu. Lengvoms dirvoms reikia daugiau komposto negu sunkioms. Patręšus kompostu, po trejų metų dirva pasiekia maksimalų biologinį aktyvumą. Tada komposto kiekį galima mažinti, bet tręšti reikia kasmet. Sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiui pakanka 1 kg komposto 1 m².

 

Natūralios kilmės mineralinės trąšos

“Ekoagros” sertifikavo ir leido ekologiniuose ūkiuose naudoti kalio sulfatą, kizeritą ir kalio magneziją, kalio chloridą ir kalio druską. Šias trąšas iš Vokietijos įsiveža ir jomis prekiauja Kučinsko firma ARVI.

Kalio sulfatas (50 % K₂O ir 18 % S) ir kalio magnezija (30 % K₂O, 10 % MgO ir 17 % S) neturinčios chloro trąšos ir labai gerai tinka daržovių, bulvių, sodo bei kitų augalų tręšimui. Trąšos yra granuliuotos ir jas lengva paskleisti mechaniniu būdu. Jomis geriausia tręšti prieš sėją ar sodinimą, bet galima naudoti ir papildomam augalų tręšimui. Kalis šiose trąšose augalams yra lengvai prieinamas. Jomis tinka tręšti sierą mėgstančius augalus. Patręšus kalio sulfatu ir kalio magnezija ypač pagerėja vaisių ir daržovių prekinė išvaizda, aromatinės savybės. Šios trąšos nekeičia dirvožemio rūgštingumo. Optimalios trąšų normos nustatomos pagal dirvožemio tyrimo rezultatus, auginamų augalų rūšį ir planuojamą derlių. Ypatingai patartina jomis tręšti augalus, auginamus mažai kalio turinčiose dirvose.

Kizeritu (25 % MgO, 20 % S) geriausia tręšti augalus, augančius lengvos granuliometrinės sudėties smėliuose ir priesmėliuose, kurie ypač neturtingi magniu. Šiomis trąšomis galima tręšti įvairaus rūgštumo dirvožemiuose. Kizerito sudėtyje esantis magnis ir siera užtikrina augalų aprūpinimą jais.

 

Mikroelementai Lietuvos dirvožemiuose ir jų reikšmė

Mikro-elementas	Reikšmė, jautrūs augalai	Šaltiniai ir kiekiai dirvožemyje
1	2	3
Boras	svarbus ankštinių augalų šaknų gumbeliams augti ir vystytis didina atsparumą ligoms kviečių rūdims, kt. grybinėms ligoms, bulvių-marui, kopūstų-gumbui, vaismedžių atsparumas šalnoms padeda apsidulkinant žiedams ir bręstant sėkloms dažniausiai trūksta: ž. kopūstams, burokėliams, p. ir c. runkeliams ir kt. šakniavaisiams, linams	Lietuvoje vyrauja vidutinio boringumo ir boringi dirvožemiai. Daugiausiai jo būna sunkesnės granuliometrinės sudėties, daug humuso turinčiuose dirvožemiuose, o mažiausiai-smėlio.
Cinkas	jis įeina į daugelio fermentų sudėtį ir dalyvauja įvairiuose energijos ir maisto medžiagų apykaitos procesuose dažniausiai trūksta pupelėms, kukurūzams, linams, javams, vaismedžiams, daržovėms ir kt. augalams	Lietuvoje vyrauja labai mažo ir mažo cinkingumo dirvožemiai. Rūgščiuose ir daug organinių medžiagų turinčiuose dirvožemiuose jo būna daugiausiai
Kobaltas	didina ankštinių augalų azoto fiksaciją, įeina į B12 bei žiedadulkių vitamino sudėtį, skatina riebalų, cukrų ir vitamino C kaupimąsi augaluose jo reikia linams, miežiams, rugiams, c. runkeliams, ankštiniams, pomidorams, kopūstams ir kt. augalams	Lietuvoje vyrauja mažo kobaltingumo dirvožemiai. Daugiausiai jo yra sunkaus priemolio dirvožemiuose, mažiausiai-smėlio. Jo kiekis sumažėja pakalkinus.
Manganas	jis įeina į daugelio fermentų sudėtį ir dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijos, fotosintezės, angliavandenių ir azoto mainų procesuose jis didina augalų atsparumą ligoms: mažina kietųjų kūlių pažeidimus, bulvių-juodosios kojelės pažeidimus, pomidorų ir braškių pažeidimus, pomidorų mozaikos ir netgi nematodų pažeidimus	Lietuvos dirvos yra manganingos. Vidurio Lietuvos neutraliuose dirvožemiuose labai dažnai trūksta mangano burokėliams ir pomidorams.
Molibdenas	-svarbiausia jo reikšmė ta, kad dalyvauja aminorūgščių ir baltymų sintezėje jo trūksta žirniams, pupelėms, ž. kopūstams, salotoms, špinatams bei augalų sėklojai	Lietuvoje dauguma dirvų yra l. mažo ir mažo molibdeningumo. Neutralesnėse ir kalkintose dirvose jo kiekis didesnis. Jo pasisavinimą padidina didesnis dirvožemyje fosforo kiekis
Varis	dalyvauja baltymų ir angliavandenių apykaitoje, kvėpavimo procesuose didina atsparumą grybinėms ir bakterinėms ligoms reikalingas durpiniuose dirvožemiuose	Lietuvoje vyrauja vidutinio ir mažo varingumo dirvožemiai. Vario trąšos efektyviausios mažo rūgštumo ir artimos neutraliai reakcijai dirvožemiuose

Mikroelementinės trąšos, jų normos ir vartojimo būdai

Mikro-elementai	Trąšos	Veikliosios medžiagos proc.	Purškiant pasėlius kg ha-1 arba g 10 m2	Drėkinant sėklas g kg-1	Apveliant sėklas g kg-1
Boras (B)	Boro rūgštis Boraksas	17,5	1-2	0,25-0,75	0,75-2,00
		11,3	2-3	0,30-1,20	1,20-3,00
Molibdenas (Mo)	Amonio molibdatas Natrio molibdata arba natrio amonio molibdatas	54,0	0,20-0,25	0,25-0,50	0,50-1,00
		36,0	0,3-0,4	0,5-0,75	0,75-2,00
Varis (Cu)	Vario sulfatas	25,9	0,2-0,4	0,50-1,00	0,25-1,00
Manganas (Mn)	Mangano sulfatas Mangano chloridas	22,8	0,2-0,5	0,40-0,60	0,50-1,00
		27,7	0,2-0,5	0,40-0,60	0,50-1,00
Cinkas (Zn)	Cinko sulfatas	22,8	0,3-0,5	0,40-0,60	0,50-1,00
Kobaltas (Ko)	Kobalto sulfatas	21,0	0,1-0,3	0,25-0,50	0,50-1,00

Mikroelementų į dirvožemį patenka ir su mėšlu. Tręšiant 60-80 t ha^-1 mėšlo norma, mikroelementų daržovėms užtenka keleriems metams.

 

NPK balanso skaičiavimo pavyzdys

Norint kuo tiksliau nustatyti optimalias tręšimo normas, reikia gerai apskaičiuoti maisto medžiagų išteklius dirvožemyje, jų sunaudojimą derliui gauti, taip pat ištirti, kiek jų į dirvą patenka su krituliais ir kiek nuostolių susidaro per ištisą metų ciklą. Visi šie duomenys įvertinami maisto medžiagų balanso metodu. Maisto medžiagų balanso dirvoje schema pateikta paveiksle. Ji gali būti taikoma azotui, kaliui ir fosforui.

Maisto medžiagų balansą galima išreikšti lygtimi:

M+K+N+L+Š+O=D+I+P+A+F

Čia M – maisto medžiagos, patenkančios į dirvą su trąšomis;
K – maisto medžiagos, patenkančios į dirvą su krituliais;
N – derliaus nuostoliai;
L – maisto medžiagos iš augalų liekanų;
Š – maisto medžiagos iš augalų šaknų;
O – maisto medžiagos, išsiskiriančios mineralizuojantis dirvos organiniams junginiams;
D – maisto medžiagos, išvežamos kartu su derliumi;
I – maisto medžiagų garavimas;
P – maisto medžiagų išplovimas su paviršiniu nuotėkiu dėl erozijos;
A – maisto medžiagų nuotėkis iš augalų šaknų zonos;
F – maisto medžiagų fiksacija dirvoje.

Kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti maisto medžiagų balansą, reikia nustatyti, kiek NPK turi dirvožemis, kiek jų yra įterptose į dirvą organinėse trąšose (mėšle, srutose ar komposte), kiek NPK paima augalinė produkcija, kiek jų netenkama pardavus žemės ūkio produktus, taip pat reikia žinoti, kiek gaunama NPK perkant papildomų pašarų gyvuliams ir kiek jų sunaudojama sušeriant išaugintą žemės ūkio produkciją gyvuliams. Ūkininkaujant pravartu turėti tikslų NPK balansą.
Maisto medžiagų balanso skaičiavimą palengvins žemiau pateiktos lentelės

Įvairių lauko augalų derliaus (pagrindinės ir šalutinės produkcijos) paimamas maisto medžiagų kiekis, kg t^-1

Augalas	Azotas	Fosforas	Kalis
Žieminiai rugiai	24-37	9-14	24-28
Žieminiai kviečiai	28-37	10-14	23-34
Vasariniai kviečiai	30-40	10-13	18-25
Vasariniai miežiai	24-29	11,3	20-27
Vikių ir avižų mišinys (grūdams)	39-50	15-18	22-23
Žirniai, vikiai	57-66	16,20	20-22
Linai (pluoštui)	60-80	30-40	70-80
Cuk. runkeliai	5,9-6,4	1,2-2,0	6-8
Paš. runkeliai	3,0-5,9	1,0-1,6	4-7
Bulvės	5,0-8,0	2-2,6	7-14,5
Dobilai (šienas)	20-60	5,6-6,5	15-22
Liucernos (šienas)	26	6,5	15
Motiejukai (šienas)	15,5	7,0	24

Maisto medžiagų pasisavinimas iš organinių trąšų, %

Metai	Azotas	Fosforas	Kalis